Terapija – sąmoninga kelionė link savęs, pilnatvės ir autentiško augimo

Gimiau prie jūros. Nuo pat vaikystės jūra mane mokė, kad paviršius – tai tik dalis tikrovės, nes po juo
slypi pilna paslapčių gelmė. Žmogus kažkuo panašus, nes turi geriau pažintą ir matomą savo dalį sau ir
kitiems, bet yra ir vidinis pasaulis – mažiau pasiekiamas ir mįslingesnis. Kaip psichoterapeutė, padedu
žmonėms tyrinėti savo vidines gelmes – atrasti ne tik šviesą, bet ir šešėlius, kurie dažnai lieka
nepastebėti, užmiršti ar net keliantys baimę. Kviečiu juos prakalbinti, pažinti, priimti kaip svarbią
savasties dalį. Taip jie tampa vertingais įrankiais – padėti gyventi sąmoningiau, patirti visą jausmų
spektrą, kūrybiškai adaptuotis ir nebestatyti sau pačiam kliūčių kelyje į tai, ko iš tikrųjų trokštame.

Mane visada traukė žmonės – jų istorijos, jausmai, vidiniai kraštovaizdžiai. Ši trauka atvedė mane į
psichoterapiją, kur mokausi ir mokau būti procese ir tame, kas vyksta čia ir dabar. Kaip ir jūra, mes ir
mūsų gyvenimai banguoja – kartais mes artėjame prie savęs ir kitų, kartais tolstame. Geštalto terapijoje
mes bandome sąmoningai patirti šį procesą, pajusti, kada banga kyla, stiprėja, pasiekia savo aukštumas
ir galiausiai atslūgsta, kad užleistų vietą naujai bangai, t. y. naujam poreikiui, patirčiai, jausmui. Taip
kuriamas ritmas – gyvas, natūralus ir autentiškas.

Aš psichoterapijos procesą matau kaip dviejų žmonių susitikimą – santykį, per kurį vyksta pokytis. Tuo
pačiu tikiu, kad pokytis žmoguje įvyksta ne tada, kai bandome tapti tuo, kuo nesame, o kai priimame
save tokius, kokie esame. Todėl kaip psichoterapeutė kuriu erdvę, kurioje kitas žmogus gali saugiai
tyrinėti, patirti save autentiškai be vertinimo, kritikos ar skubinimo. Būtent tokiame santykyje žmogus
geriau įsisąmonina savo norius, poreikius, geriau pažįsta savo vidinius procesus, tad išmoksta kūrybiškai
išnaudoti kylančias nerimo, nesaugumo ir baimių bangas augimui ir harmonijai.